Paradoksas

Mano siela šoka pirštų galais vos liesdama
didžiųjų piramidžių viršunes,
žemės nasrų gomurius ir iltis.
Mano galva tūkstančius kartų ridenasi
žemyn laiptais,
pasiaukodama Dievams už rytojų.
O rytojus tik tolsta,kaip tolsta tapyras
vejamas ietimis
sužeisto medžiotojo.
Stipriai spaudžiu savo būties smėlį saujoje
ir jis byra. Many telikę taip mažai švelnumo.
Mano didžiąją cilivizaciją užklupo apokalipsė
ne tokia, kurią išpranašavo mano žynė Nuojauta.
Mano apokalipsė skambėjo varpo dūžiais, suvarstė
mane laikrodžio rodyklėm. Mano didžiausias
priešas Laikas laimėjo paskutinį mūšį.
Ir įkalino mano sielą mano kūno narve, o
raktą saugo protas, iš kurio su naktimis pamažu
varva didžiųjų piramidžių vaizdai.
Te lieka
tuštuma
ir žaizdos. Čia suprantu:
Teužgydis tas, kas sužalojęs

rudenys

Tą ryt tupėjau ant degančio klevo šakos, virš prancūziškom damom dvelkiančio parko ir gurkšnojau rytinę kavą. Būtą vėsaus ryto, tačiau pakedenus pluksnas darydavos šilčiau. Šaka švelniai lingavo su vėju pagal žingsnių į grįstą šimtmetinį kelią ritmą. Apačioje mirgėjo banguoti viršugalviai, skrybėlės, šlavėjo plikėje atsispindėjo dangus visa savo melancholiška pilkuma. Tąryt kvepėjo raguoliais ir ilgesiu. Šoktelėjau ant visai liaunutės šakos ir sūpavaus mėgaudamasi glamonėjančiu kūną rudeniu, bei raudonų stogų paradu. Jie sukosi į labirintus, kurių vieno vidury būtą balkono, kuriame balta ranka neritmingai kilnojo porcelianinį puodelį. Išskėčiau sparnus ir nusklendžiau ant to balkono juodo turėklo. Šviesiaplaukė moteris ramiai pakėlė į mane akis ir šyptelėjo. Abi užsimerkėme ir pakilome virš Vilniaus. Pakviečiau ją pasišnekučiuoti ir, nutūpusios ant raudonų čerpių, mes uždarėme vienišumui duris prieš nosį.

Laiškas stebuklingajam

Baltos baltos tavo rankos.
Kodėl tu taip su manimi elgiesi? Kam atneši viltį, kam paskambini, kai sielą varsto tavo stygos ir sakai, kad šiom dienom nuolat galvoji apie meilę, o tada palieki mane po Katedros bokštu amžiams? Supranti? Dabar ten amžiams liksiu. Penktadienį penktą valandą. Nes ten turėjau atrasti laimę, nes mano laimė, kad ir kiek visko būtą esi tu ir tik tu. Mane prievartauja laikrodžio rodyklės tiksinčios tuo suvokimu, kad laikas eina, o aš ne su tavimi, tu man nerodai nė menkiausio ženklo. KUR esi? Ar tyčia taip? Už ką? Mylimasis, ar esi jautęsis lyg stovėtum priešais savo visatą, bet negalėtum jon įžengti? Aš jaučiuosi taip, kai suteiki man viltį ir vėl dingsti. Tu mano visata. Tavo žodis man šventas, tavo veidas mano ikona, tavo šypsena mano išrišimas.. TAVO AKYS YRA MANO SIELOS ATSPINDYS. baltos baltos tavo rankos. Ieško ieško ir neranda.

aš esu tu

Šiąnakt tu sustabdei mano mintis
Aplink mus tik tyla, tik mano virpesys
Tavo rankose, su tavo šiluma
Lyjo rugpjūtin naktis rasa. Vėsuma vėsuma
Girdėjai? kaip mylėjos pievos?
Vienas kaip du. Du kaip vienas.
Aukštyn mane metei ir šypsojais
akimis, kuriose mėnulio kanjonai
O aš virpėjau tavo karštyje
Nerimau, kad rytas neimtų švisti
O aš mylėjau tave naktyje
Ir meldžiaus po kojomis žemės niekad nebejusti
Nebejusti nieko ir likti
Tavam glėby kaip jūroje
ir mylėti niekad nenustygti
ir skristi fėjomis rugpjūtyje
Tą nakt buvau fėja
Buvai tą nakt mano žiedu tu
Mano mintys taip toli išėję
Tik mes čia. Dabar. Karštai. Arti. Kartu.

Nakties varvėta juodu, o mūsų tik tyliai kalbėta:

-Tu įsisuki į mano mintis it toji vėtra, nuraškanti visus suvokimo obuolius.
-Mano obelys nuvyto vos pirmąsyk tave pamačius.
-Tu velniškai graži šiąnakt, žinai?
-Nemylėk manęs už tai, kas duota velnio, brangusis. Mylėk mane už tai, kas aš esu.
-Tu esi aš. Kaip meistro kalbėta. Nurimk - tavo akyse siaučia baimė rudeninėmis vėtromis. Ar bijai to, kas bus? Kas nori, kad būtų?
-Tu.
-Aš esu tas, kuris meluoja tau daugiau, negu bet kam kitam. Tau neišeis manimi pasitikėti.
-Tad nuo šiol melui te būna uždaros durys į mūsų pokalbius!
-Jie plaukia ilgiausiom upėm, jauti? Iki ryto kažin, ar bepasieksim krantą..
-Krantas yra riba, o tu - begalybė. Neįsirėšim.
-Myliu tave.
-Ir aš tave myliu.