rudenys

Tą ryt tupėjau ant degančio klevo šakos, virš prancūziškom damom dvelkiančio parko ir gurkšnojau rytinę kavą. Būtą vėsaus ryto, tačiau pakedenus pluksnas darydavos šilčiau. Šaka švelniai lingavo su vėju pagal žingsnių į grįstą šimtmetinį kelią ritmą. Apačioje mirgėjo banguoti viršugalviai, skrybėlės, šlavėjo plikėje atsispindėjo dangus visa savo melancholiška pilkuma. Tąryt kvepėjo raguoliais ir ilgesiu. Šoktelėjau ant visai liaunutės šakos ir sūpavaus mėgaudamasi glamonėjančiu kūną rudeniu, bei raudonų stogų paradu. Jie sukosi į labirintus, kurių vieno vidury būtą balkono, kuriame balta ranka neritmingai kilnojo porcelianinį puodelį. Išskėčiau sparnus ir nusklendžiau ant to balkono juodo turėklo. Šviesiaplaukė moteris ramiai pakėlė į mane akis ir šyptelėjo. Abi užsimerkėme ir pakilome virš Vilniaus. Pakviečiau ją pasišnekučiuoti ir, nutūpusios ant raudonų čerpių, mes uždarėme vienišumui duris prieš nosį.