Laiškas stebuklingajam

Baltos baltos tavo rankos.
Kodėl tu taip su manimi elgiesi? Kam atneši viltį, kam paskambini, kai sielą varsto tavo stygos ir sakai, kad šiom dienom nuolat galvoji apie meilę, o tada palieki mane po Katedros bokštu amžiams? Supranti? Dabar ten amžiams liksiu. Penktadienį penktą valandą. Nes ten turėjau atrasti laimę, nes mano laimė, kad ir kiek visko būtą esi tu ir tik tu. Mane prievartauja laikrodžio rodyklės tiksinčios tuo suvokimu, kad laikas eina, o aš ne su tavimi, tu man nerodai nė menkiausio ženklo. KUR esi? Ar tyčia taip? Už ką? Mylimasis, ar esi jautęsis lyg stovėtum priešais savo visatą, bet negalėtum jon įžengti? Aš jaučiuosi taip, kai suteiki man viltį ir vėl dingsti. Tu mano visata. Tavo žodis man šventas, tavo veidas mano ikona, tavo šypsena mano išrišimas.. TAVO AKYS YRA MANO SIELOS ATSPINDYS. baltos baltos tavo rankos. Ieško ieško ir neranda.