Nakties varvėta juodu, o mūsų tik tyliai kalbėta:

-Tu įsisuki į mano mintis it toji vėtra, nuraškanti visus suvokimo obuolius.
-Mano obelys nuvyto vos pirmąsyk tave pamačius.
-Tu velniškai graži šiąnakt, žinai?
-Nemylėk manęs už tai, kas duota velnio, brangusis. Mylėk mane už tai, kas aš esu.
-Tu esi aš. Kaip meistro kalbėta. Nurimk - tavo akyse siaučia baimė rudeninėmis vėtromis. Ar bijai to, kas bus? Kas nori, kad būtų?
-Tu.
-Aš esu tas, kuris meluoja tau daugiau, negu bet kam kitam. Tau neišeis manimi pasitikėti.
-Tad nuo šiol melui te būna uždaros durys į mūsų pokalbius!
-Jie plaukia ilgiausiom upėm, jauti? Iki ryto kažin, ar bepasieksim krantą..
-Krantas yra riba, o tu - begalybė. Neįsirėšim.
-Myliu tave.
-Ir aš tave myliu.